| „Matydamas minias, jis gailëjosi þmoniø“ (Mt 9, 36)
Brangûs broliai ir seserys!
Gavënia yra tinkamas vidinës kelionës link To, kuris yra gailestingumo versmë, metas. Šioje kelionëje Jis pats mus lydi per mûsø skurdo dykumà, palaikydamas mus kelyje á didelá Velykø dþiaugsmà. Dievas mus saugo ir palaiko net psalmininko minimame „tamsiausiame slënyje“ (Ps 23, 4), kai gundytojas akina pulti á neviltá arba dëti iliuzines viltis á savo rankø darbà. Taip, ir ðiandien Vieðpats girdi miniø, iðtroðkusiø dþiaugsmo, taikos ir meilës, ðauksmà. Kaip ir kiekviename amþiuje, jos jauèiasi paliktos vienos. Taèiau net ir vargo, vienatvës, smurto bei bado, vienodai kamuojanèiø vaikus, suaugusiuosius bei pagyvenusiuosius, dykroje Dievas neleidþia paimti virðø baisumo tamsai. Pasak mano mylimo pirmtako Jono Pauliaus II, egzistuoja „dieviðkoji riba, nustatyta blogiui“, gailestingumas (Memoria e identita, 29 ir t.). Bûtent tai turëdamas prieð akis, panorau ðià þinià pradëti Evangelijos þodþiais: „Matydamas minias, jis gailëjosi þmoniø“ (Mt 9, 36). Šioje perspektyvoje norëèiau stabtelëjæs apmàstyti ðiandien daþnai aptarinëjamà klausimà – vystymosi klausimà. Ir ðiandien Jëzus uþjausdamas „tebeþvelgia“ á þmones ir tautas. Jis á juos þvelgia þinodamas, kad dieviðkajame „plane“ glûdi kvietimas á iðganymà. Jëzus þino, kokios kliûtys stovi ðiam planui skersai kelio, ir gailisi miniø: jis nusprendþia ginti jas nuo vilkø net savo gyvybës kaina. Savo þvilgsniu Jëzus aprëpia individus bei grupes ir, atnaðaudamas save kaip atperkamàjà aukà, patiki juos visus Tëvui.
Apðviesta Velykø tiesos, Baþnyèia þino, jog, norëdami skatinti pilnatviðkà vystymàsi, savo „þvilgsná“ á þmones turime lygiuoti á Kristaus. Juk ið tiesø atliepo á þmoniø materialinius ir socialinius poreikius niekaip neámanoma atskirti nuo jø ðirdies giliausiø troðkimø patenkinimo. Juo labiau tas pabrëþtina ðiandieniame didþiuliø permainø pasaulyje, kuriame vis labiau jauèiame gyvà ir bûtinà atsakomybæ uþ vargðus. Mano garbingasis pirmtakas popieþius Paulius VI nepakankamo iðsivystymo þalà taikliai nusakë kaip þmogiðkumo menkinimà. Todël savo enciklikoje Populorum progressio jis pasmerkë „minimaliam pragyvenimui reikiamø dalykø stokojanèiøjø materialinius trûkumus, savanaudiðkumo suþalotøjø moralinius trûkumus“ bei „socialines engimo struktûras, atsirandanèias dël piktnaudþiavimo nuosavybe ar valdþia, dirbanèiøjø iðnaudojimo ar neteisingø sandoriø“ (21). Kad tokiø blogybiø bûtø iðvengta, Paulius VI ragino ne tik „labiau paisyti kitø orumo, puoselëti neturto dvasià, bendradarbiauti bendrojo gërio labui, siekti taikos“, bet ir „pripaþinti aukðèiausias vertybes ir Dievà, kuris yra jø ðaltinis bei tikslas“ (ten pat). Šia linkme popieþius nesvyruodamas siûlë „tikëjimà, geros valios þmogaus priimamà tikëjimo dovanà, ir vienybæ Kristaus meilëje“ (ten pat). Tad Kristaus „þvilgsnis“ á minià akina mus patvirtinti tikràjá „pilnatviðko humanizmo“ turiná, kurá, pasak Pauliaus VI, sudaro „visapusiðkas viso þmogaus ir visø þmoniø vystymasis“ (ten pat, 42). Todël pirmutinis indëlis, kuriuo Baþnyèia siûlosi prisidëti prie þmogaus ir tautø vystymosi, yra ne materialinës priemonës ar techniniai sprendimai, bet sàþines ugdantis ir asmens bei darbo autentiðko kilnumo mokantis Kristaus tiesos skelbimas, skatinantis kultûrà, tikrai atsiliepianèià á visus þmonijos klausimus.
Tokios daugybës þmoniø skurdo keliamø baisiø iððûkiø akivaizdoje abejingumas bei savanaudiðkas uþsidarymas nepakenèiamai prieðingi Kristaus „þvilgsniui“. Pasninkas, iðmalda ir malda, Baþnyèios ypaè siûlomi gavënios laikotarpiu, yra tinkamos progos tapti ðá „þvilgsná“ atitinkanèiam. Šventøjø pavyzdþiai ir Baþnyèios istorijà þenklinanti didelë misionieriavimo patirtis neákainojamai rodo geriausius bûdus, kaip remti vystymàsi. Šiandien, globalinës tarpusavio priklausomybës laikais, irgi galima konstatuoti, jog në vienas ekonominis, socialinis ar politinis projektas neástengia pamainyti savæs atidavimo kitiems, tokiu bûdu parodant meilæ. Besivadovaujantis Evangelijos logika iðgyvena tikëjimà kaip draugystæ su þmogumi tapusiu Dievu ir, kaip ir Jis, prisiima artimo materialiniø bei dvasiniø poreikiø naðtà. Jis laiko tai neprilygstamu slëpiniu, vertu begalinio dëmesio bei rûpinimosi. Jis þino, jog tas, kuris nedovanoja Dievo, dovanoja per maþai; palaimintoji Kalkutos Teresë daþnai sakydavo: „Pirmutinis þmoniø skurdas yra nepaþinti Kristaus“. Todël Dievà bûtina atrasti gailestingajame Kristaus veide: be ðios perspektyvos civilizacija nëra statydinama ant tvirtø pamatø.
Šventajai Dvasiai klusniø vyrø ir moterø dëka Baþnyèioje radosi daug vystymuisi skatinti skirtø karitatyvinio darbo formø: ligoniniø, universitetø, profesinio lavinimo mokyklø, nedideliø verslo ámoniø. Tokios iniciatyvos daug anksèiau negu kitos pilietinës visuomenës apraiðkos árodë Evangelijos þinios ákvëptø asmenø nuoðirdø rûpinimàsi þmogumi. Tokia meilës veikla ir ðiandien rodo kelià á globalizacijà, kurios dëmesio centre bûtø tikrasis þmogaus gëris, ir per tai – á autentiðkà taikà. Baþnyèia ne tik gailisi þmoniø taip, kaip miniø gailëjosi Jëzus, bet ir jauèia pareigà politiðkai atsakingøjø bei ekonominæ ir finansinæ galià savo rankose turinèiøjø praðyti skatinti vystymàsi, besiremiantá pagarba kiekvieno þmogaus orumui. Svarbus jø pastangø sëkmës þenklas yra veiksminga religijos laisvë, suvokiama kaip galimybë ne tik tiesiog skelbti bei ðvæsti Kristø, bet ir prisidëti prie meilës gaivinamo pasaulio statydinimo. Ið akiø taip pat nevalia iðleisti pagrindinio vaidmens, kuris þmogaus gyvenime tenka autentiðkoms religinëms vertybëms atsiliepiant á giliausius þmogaus lûkesèius bei etiðkai motyvuojant jo atsakomybæ asmeniniu bei socialiniu lygmeniu, veiksmingo pripaþinimo. Remdamiesi bûtent tokiais kriterijais, krikðèionys turëtø mokytis iðmintingai vertinti juos valdanèiøjø programas.
Negalime ignoruoti klaidø, kurias istorijos tëkmëje padarë daugelis, vadinusiø save Jëzaus mokiniais. Rimtø problemø akivaizdoje jie daþnai manydavo, jog pirma reikëtø pagerinti þemæ ir tik po to galvoti apie dangø. Gundë mintis, kad neatidëliotinø poreikiø akivaizdoje pirmiausia keistinos iðorinës struktûros. Todël kai kam krikðèionybë tapo savotiðku moralizmu, tikëjimà pakeièiant darymu. Mano garbingojo atminimo pirmtakas popieþius Jonas Paulius II yra pagrástai atkreipæs dëmesá: „Šiandienë pagunda yra sumenkinti krikðèionybæ ligi vien þmogiðkosios iðminties, pseudomokslo apie gerà gyvenimà. Vis labiau sekuliarizuotame pasaulyje laipsniðkai sekuliarizuojamas ir iðganymas; jo siekiama þmogaus gerovei, taèiau tokio þmogaus, kuris suþalotas, apribotas vien horizontaliu matmeniu. Tuo tarpu mes þinome, kad Jëzus atëjo iðganyti visapusiðkai“ (Redemptoris missio, 11).
Bûtent á ðá visapusiðkà iðganymà kvieèia gavënios metas, kreipdamas á Kristaus pergalæ prieð visoká mus engiantá blogá. Atsigræþdami á dieviðkàjá Mokytojà, atsiversdami á já, iðgyvendami jo gailestingumà per Susitaikinimo sakramentà, mes atrasime „þvilgsná“, iðtiriantá mus iki gelmiø ir galintá ið naujo atgaivinti minias ir kiekvienà ið mûsø. Jis gràþina pasitikëjimà tiems, kurie neuþsisklendþia skepticizme, atverdamas jiems palaimingos amþinybës perspektyvà. Vieðpats rûpinasi, kad istorijoje, net tada, kai virðø, regis, ima neapykanta, niekuomet netrûktø ðviesaus jo meilës liudijimo. Marijai, „gyvajai vilties versmei“ (Dante Alighieri. Paradiso, XXXIII, 12), patikiu mûsø gavënios kelionæ, idant ji vestø mus pas savo Sûnø. Ypaè jai patikiu minias, dar ir ðiandien kenèianèias skurdà bei praðanèias padëti, palaikyti, suprasti. Kupinas tokiø jausmø, teikiu jums visiems ypatingà apaðtaliðkàjá palaiminimà.
Vatikanas, 2005 m. rugsëjo 29 d.
BENEDICTUS PP. XVI |